Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė (1981 m.) dirba mokytoja Valdorfo Žaliojoje mokykloje. Verčia knygas, 2016 m. jos debiutinis romanas „Septynios kartos“ įvertintas Kazimiero Barėno literatūrine premija.
„Mano sesė ir aš“ – knyga apie dviejų sesučių Saulės ir Godos gyvenimą. Koks jis? Visai kaip ir daugybės kitų vaikų: jos myli mamą ir tėtį, ginčijasi ir pykstasi, liūdi ir džiaugiasi. Kartais myli viena kitą, o kartais geriau norėtų, kad sesės apskritai nebūtų. O dar jos turi šunį, žaidžia smėlio dėžėje, vasarą eina maudytis prie upelio ir renka avietes. Ir visai kaip daugybei kitų vaikų, joms kyla klausimų. Ar tikrai tėtis visados bus kartu? Kurią iš sesių jis labiau myli? Kas atsitinka šuneliui po mirties? Kas dabar jas saugos, kai jo nebėra? Kodėl ši mergaitė tokia keista ir kaip su ja susidraugauti? Saulė ir Goda ne tik pešasi ir draugauja – jiedvi pažįsta pasaulį ir klausia. Klausia svarbių dalykų, kartais liūdnų ir nepatogių, bet mažiems rūpinčių taip pat, kaip ir dideliems. Juk kai pakalbi, ne tokie jie ir baisūs.
Tapusi mama ėmiau užrašinėti įdomesnius dukrų pokalbius, samprotavimus, nuotykius. Tikriausiai nemažai mamų taip daro, ar ne? Tik man nutiko taip, kad iš tų kasdienybės nuotrupų ėmė ir išaugo istorija. Paskui kita ir dar viena. Paskaičiau dukroms ir paklausiau, kaip jos mano, ar kitiems vaikams irgi būtų įdomu jų klausytis? Taip! – atsakė jos. Tikiuosi, taip ir bus.
